Ar mėsą valgyti sveika? Mėsa ir jos kenksmingas veiksmas žmogaus kūne

Knygelė, parašyta 1913 m. kurioje, dar tais laikais, nagrinėjamas mėsos poveikis žmogui. Paskaitykime ir pasisemkime išminties.

Simonas Griauža. Mėsa ir jos kenksmingas veiksmas žmogaus kūne.

1913m. Kaunas

Mūsų kraujas ir kūnas darosi iš to, ką valgome ir ge­riame. Žinomas ir visiems suprantamas yra daiktas, jog tvirtas, sveikas kūnas ir geras kraujas, iš kurio išsidirba mūsų kūno audiniai, gali paeiti tiktai iš gero ir sveiko valgio. Vienok paprastame gyvenime mes nei maž neatkreipiame domos į tai, ką valgome: mes valgome ne tai, kas yra sveika ir mums reika­linga, bet tai, kas patinka ir mūsų gomurį erzina, ir prie ko mus pripratino tėvai arba aplinkybės. Užtat kasdieną girdžiame skundas, jog mūsų jaunuomenė kas kartą eina silpnyn, kas kartą tankiaus girdžiame apie naujai atsiradusias ligas ir apie jaunimo, o net ir vaikų savižudybę. Jei yra baisių pa­sekmių, tai turi joms būti ir priežasčių. Daug galima butu nurodyti tam priežasčių, aš gi tarp jų čia paminėsiu tiktai vieną — higienos ir dietos neužlaikymą. Nenormalus, priešingas gamtos Įstatymams mūsų gyvenimas ir valgis labiausiai mus žudo: jeigu vandens lašas tankiai ant akmens krisdamas jį išduobia, tai neprigimtas mums valgis, kas dieną priimamas, nemažai per amžių mums užkenks. Klaidingi apie dietą supratimai taip dabar žmonijoje prasiplatino ir isikerėjo, jog ko­va su jais gal ne vienam išrodyti visiškai negalima. Norė­damas arčiaus musų visuomenę supažindinti su naujai dabar kilusią tarp gydytojų ir gamtos tyrėjų pakraipą kas dėl mūsų prigimto valgio, pasirįžau čionai pagal jų veikalų paduoti kelias jų mintis ir išrodinėjimus.

Viena iš reikalingiausių išlygų sveiko plėtojimos visų gaivalų yra prigimtas jų maistas. Augalai traukia sau mais­tą daugiausia iš žemės, o iš dalies taipogi ir iš oro. Jei že­mė arba oras jiems netinkamas, nėra ko ir tikėtis iš jų geru vaisių. Tą pati turime pasakyti apie žmogų ir gyvuolius. Rū­pestinga gamta paskyrė kiekvienam gyvuoliui ypatingą valgi, kurs pritinka jo kūno surėdymui, ir kiekvienas laisvus gyvuolys minta tiktai savo prigimtu valgiu. Nesiginčysiu, kad ir sąlygose netinkamose gali taipogi gyvuoti augalai ir gyvuoliai, bet nėra tada ko ir bešnekėti apie jų gražų ūgį ir plė­tojimos. Taip patirtas yra daiktas, kad ant smiltinių jūrės krantų karvės minta žuvimis. Vienas klounas vežiojo po svietą aviną, kurs buvo įpratęs ėsti angliškus pusžalius befštikus ir gerti juodą kavą. Tas pats juokdaris pripratino arklį kramtyti taboką, o beždžionę rūkyti. Lygiai ir žmogus, kurs nuo gamtos tur labai didelę galę prisitaikinti prie ne­normalių sąlygų, gali lengvai prisipratinti prie kenksmingų ir jam neprigimtų dalykų. Bet čionai klausimas ne apie tai, ką gali žmogus valgyti, bet ką jam gamta paskyrė, t. y. koks valgis labiaus atsako jo kūno surėdymui ir koks yra sveikiausis. Visų amžių patyrimai ir mokslo vyrai pripažįsta, jog ir žmogui kaip ir kiekvienam gyviui yra gamtos paskirtas valgis, kurs labiaus sutinka su jo gyvenimo būdu ir viduju jo kūno surėdymu.

Bet koks tai valgis? Ne mėsa, bet pieniški ir augali­niai valgiai. Visos žmonių religijos, kokios tiktai buvo pa­saulyje, rodo mums, jog pirmutinė žmogaus buveinė yra rojus, gražus daržas, o vaisiai ir sėklos jo prigimtas valgis. Ko mo­kina mus tikėjimas, tai patvirtina gamtos mokslai, antropolo­gija ir fiziologija.

Antropologija — mokslas apie žmonių veisles.

Fiziologija — mokslas apie gyvybės veikimą žmogaus kone.

Iš atžvilgio i maistą gamtos mokslas dalina gyvuolius į 3 rūšis:

1) žoleėdžius (herbivora)

2) mėsaėdžius (carnivora)

3) viskaėdžius (omnivora).

Iš mintančių augalais kai kurie gyvuoliai maitinasi žole kaip va: arklys, karvė, avis, briedis, kupranugaris…, kiti gi vaisiais ir augalų sėklomis ir vadinasi vaisiaėdžiais (fructivora). Prie jų priguli visos beždžionių veislės. Tarp žvėrių kai kurie minta šviežia mėsa, kaip antai: liūtas, rainis, pantera; kiti gi neniekina ir dvesėnos kaipšit —hijena, vilkas ir kai kurie paukščiai. Viena tiktai naminė kiaulė viską rija, ką tik sugriebia — kirmėlės, jaunus gyvuolėlius, įvairias atmatas, lygiai kaip ir vaisius, sėklas, šaknis. Mūsų laikuose kai kurie mokslininkai iš atžvilgio i prigimtą valgi priskaito ir žmogų prie tos pat rūšies, ką ir naminis šernas. Rodos, kad mūsų gadynėj žmogus paliko dar labiaus už šerną viskaėdžiu…

Bet gilesnis gamtos tyrinėjimas paskutiniuose laikuose priėjo prie kitoniškų išvadų. Savo kūno surėdymu žmogus visiškai pri­mena gyvuolius – vaisiaėdžius; jo pamėgimai ir patraukimai (tu­riu čia omenėje praščiokėlius, pas kuriuos nėra dar tiek pri­gimtas jausmas užslopintas) nurodo, jog augalai, sėklos ir vaisiai yra jo prigimtas valgis. Ir iš tikrųjų, žmogaus skrandžio, žarnų ir kūno surėdymas, jo palinkimai, visiškai skiriasi nuo gyvulių mėsaėdžių arba žoleėdžių.

Prisižiūrėkime vien tiktai žmogaus dantų sąstatai ir pa­lyginkime juos su žvėrių dantimis, žvėrims dantis duoti yra plėšyti, draskyti valgi i kąsnelius, žmogaus gi kapliai (t. y. prišakiniai dantis) yra paskirti atkandimui, tartum atpjovimui kietų daiktų: šalutiniai gi (krūminiai) sutrina ir sumala val­gi. Nors randame pas žmogų iltis, kuriomis, kaip žinome, ypatingai atsižymi žvėris mėsaėdžiai, vienok tai dar neliudija, buk ir žmogus turįs mėsa misti. Jeigu iš vienų tiktai ilčių sanprotautumėme apie prigimtą žmogaus valgi, tai ir eržilą, briedį ir kupranugarį dėl tos pačios priežasties turėtumėme priskaityti prie mėsaėdžių, iš ko gamtos žinovai nemažai pasijuok­tu. Mokslininkai jau seniai remdamies ant dantų sudėjimo tvirtina žmogų esanti vaisiaėdžiu. Privesiu čia keliatą jų išsireiškimų. Taip prof. Lavrence savo veikale „Lectures on Physiology” sako: „kad remiantis ant dantų ir žando sus­tatymo, kurs yra visiškai panašus i beždžionės, turime sanprotauti, kad žmogus, kaip ir beždžionės, turi vaisiais misti”. Tos pačios nuomonės yra ir Cuvier, prof. Oven, Gassendi ir daugybė kitų. Ir iš tiesu, tyrinėjant visą gyvulių išsiplėtojimo bei evoliucijos eilę, patėmysime, kad arčiausiai prie mūsų sto­vi viena beždžionių veislė, vadinama orangutangu. Jo dan­tis beveik tokie, kaip žmogaus, ir dantų skaitlius toks pat, tiktai iltiniai dantis orangutango panėši i didelius peilius.

Kaip pas draskančias žvėris, o kiti — didesni už žmogaus dan­tis. Žandai orangutango tvirti, atsikišę, jie tai svarbiausias apsigynimo ginklas. Beždžionių žarnų surėdymas ir sudėji­mas iš anatomiškos pusės toks pat yra kaip ir pas žmogų, taip jog išpjovus du žarnų šmočiuku, vieną beždžionės, antrą­jį gi žmogaus ir padavus juos didžiausiam tų dalykų žinovui, net ir su mikroskopo pagalba negalima jų atskirti.

Tą pati reikia pasakyti ir apie žarnų apdangalą, plėvelę, lotyniškai va­dinamą peritoneum. O juk visi gerai žinome, kad beždžionių maistas yra jauni lapai, medžių atžalos ir vi- soki vaisiai; retkarčiais valgo kiaušinius ir sliekus. O nors jos nelaisvėj pas žmogų greitai prie mėsos pripranta ir pas­kui gan noriai ją ėda, vienok miškuose laisvai gyvendamos, jos nemėgsta ir nuo jos šalinasi. Beždžionių augintojai paty­rė, kad pripratusios prie mėsos beždžionės palieka piktos ir suerzintos, tankiai vidurių ligas įgauna, kaip antai: pilvo, žar­nų, plaučių, inkstų arba odos uždegimą, o kas pikčiausia — mėsa sutrumpina joms gyvenimą. Užtat dabar beždžionių augintojai niekados nebeduoda joms mėsos. Londone zoologiš­kajame darže per ilgą laiką niekaip negalėjo užsiauginti nei orangutango, nei gorillos, aiškino tai iš pradžios oro šaltumu, bet neužilgo pasirodė, kad ne oras, bet angliški rostbeefai buvo tam kalti, ir nuo to laiko, kaip liovėsi mėsą šėrę, bež­džionės pradėjo puikiausiai veistis.

Bet grįžkim vėl prie žarnų ir skilvio anatomijos. Pail­ginamoji anatomija mus mokina, kad gyvuolius — mėsaėdžius gamta apdovanojo didelėmis kepenomis (jaknomis) bet ma­žoms ir trumpoms žarnoms, ir atžagariai apsiėjo su gyvuoliais vaisiaėdžiais. Mat mėsa greitai gęsta, labiausiai šilumoj; mėsos kąsniai, kurie nespėjo sutirpti skilvio ir žarnų syvuose, pradeda greitai pūti ir darosi kenksmingi gazai ptomainais, leukomainais etc. vadinami, kurie gali lengvai i kraują pa­pulti ir jį užnuodyti. Apveizdinga gamta apsaugojo mėsa­ėdžius žvėris nuo tų nelaimių ir ligų, duodama jiems

1) trumpas žarnas, idant nesutirpę mėsos kasneliai greičiaus lau­kan išeitu, o iš antros pusės

2) suteikdama jiems didelias jaknas, kurių užduotis yra naikinti pasidariusius kenksmingus gazus. Žmogus gi turi gan ilgas žarnas ir mažas jaknas; nesu­tirpusi gerai mėsa gan ilgai pasilieka žarnose ir pradeda pūti, daugybė gazų alkoloidų, pripildžius kepenas, persisunkia i kraują ir darosi įvairių ligų priežastimi, o ypač dirksnių (nervų) sugedimo. Neseniai išrado kiekvienoj mėsoj esant nuo­dų toksinų, kurie sulig įvairios mėsos rūšies Įvairiai vadinasi.

Parvis daugiausia jų yra senoje žuvyje — ganidino, parvolino, o labiausiai etylendiamino. Žodžiu sakant, mes kas dieną daug suvalgydami mėsos, kuri tur savyje ne mažai nuodingu jėgų, užteršiame savo kraują ir nervus suerziname. Medicina ne žino nei vienos ligos iš vaisiu valgymo kilstančios, bet priešingai išskaito didelę ligų eilę kurių priežastimi yra mė­siški valgiai kaip šit: džiova, vėžys, karbunkulas, artritizmas, žarnų, pilvo, jaknų ir inkstų ligos.

Mūsų valgis pilvo syvais sutirpytas pavirsta i pienelį chylaus. „Naujesnieji fiziologų tyrinėjimai* sako prof. Sylvester Graham’as savo veikale „Lectures on the Scien­ces of Human Life” išrodė, pienelio chylaus gyvybiškumą (vital constitution) prigulint nuo valgio kokybės, nors jo fi­ziška ir chemiška sąstata visados vienoda pasilieka. Ir taip, jei chylų išgautumėm iš žmogaus vidurių ištyrus jo gyvybiškumą, patėmytumėm mėsišką chylų tikt per trum­pą laiką tegalint gyvuoti, o po 2 — 3 dienų jau prasideda jame darytis chemiškas procesas ir gesti. Tuo tarpu vaisių ir grudų chylus gyvuoja per ištisas savaites ir tiktai po ilgo laiko tokiu pat būdu pradeda pūti. Tas faktas aiškiai mums rodo, sako tas pats prof. medžiaga, kuri iš vaisiu ir grudų yra suteikiama, esant daug tvirtesnė ir gyvybiškesnė (more power of vital constitution) ir ne taip greitai gendant mūsų vi­duriuose.

Taip pat pritirtas yra daiktas, kad mėsiškų valgių krau­jas, būdamas indan įleistas, daug greičiau pradeda gesti, ne­gu augalinių valgių kraujas. Jeigu du sveiku vyru, vieno amžiaus, iš kurių viens dažniausiai mito mėsa, antrasis gi vien vaisiais ir daržovėms, paliktu umai užmušti kaitroj, ir jei jų kūnai pasiliktu ant saulės, tai kūnas vegetarijono (ne­valgančio mėsos) du arba tris sykius ilgiau gulės ant saulės be jokios dvokos. Taip tat sako prof. Graham’as.

Ir iš tikrųjų, jei kas mums duotu sau išsirinkti seną ar­ba naują apdarą, kiekvienas iš mūsų griebtus už naujojo. Mėsa yra tai medžiaga apnešiota, apvalkiota. Gyvulys jau ne­mažai iš jos pasinaudojo ir ją gal būti suteršė įvairiomis iš­matomis, nes gyvybė apsireiškia toje nuolatinioj atmainoj su­naudotos medžiagos. Nieko panašaus nerandame javuose, vai­siuose; yra tai sviega, pilna energijos jiega, kuri gali ilgai gyvuoti.

1884 m. gydytojų kongrese garsus anglų higienistas Alfred’as Carpenter’as statistiškai išrodė, kad mes suvalgome nuo 60—90% sergančių gyvulių; o žydai, kurie sau išsirenka geriausią mėsą, tiktai 40—60 teranda košerinės mėsos. Nėra tatai ko stebėtis, jei tokiame nenormaliame padėjime siaučia tarp mūsų daugybės ligų. Ir atžagariai, baisios mūsų krašto ligos yra nežinomos Naujoje Zelandijoje pas indusus kurių tikyba draudžia užmušinėti gyvulius ir jų mėsa misti. Iš pradžios tai aiškino geru, sveiku oru, bet neužilgo pasiro­dė kitos priežasties čia būta. Vegetarijonų draugija Anglijoj statistiškai išrodė, kad vėžys ir džiova tuom labiaus siaučia tarp žmonių, juo daugiaus yra mėsos valgoma. Žinomas chi­rurgas Verneuiras patyrė, kad ypač nuo kiaulienos randasi vėžys. Todėl daug rečiau pas mus įgauna tą baisią ligą žy­dai, kuriems tikėjimas draudžia ją valgyti.

Žinoma, jog žmogui geriausiai tinka tie valgiai, kuriuo­se yra daugiausiai dalių žmogaus kūnui reikalingų; mažiau gi tinkami bus tokie, kuriuose yra mažai naudingų ir daug nenau­dingų dalių, nes tos nenaudingos dalis tik be reikalo apsunkina vidurius, kadangi perėjusios per skilvį ir žarnas tampa išmestos laukan kaipo mėšlas. Kad spręsti, kokie valgiai labiausiai tinka žmogui, pirmučiausia reikia žinoti, kokios dalis yra reikalingiau­sios žmogaus kūnui, o paskui susekti, kiek kokiame valgyje yra tų reikalingų dalių. Anot Dr. Pavye ir Dr. Edw. Smitho, mū­sų kūnas reikalauja 4 – 5 uncijų azotinių balty­mų ir 15 — 22 uncijų anglėvandžių, o tarp tų pastarųjų ant cukraus ir krakmolo išpuola 17 — 18 uncijų.

Pažiūrėkime dabar, kiek tų dalykų yra paprastuose mūsų valgiuose. Mokslininkų patyrimai parodė, jog:

Čia taip reikalingų kūnui dalių minime ir cukrų su krakmolu, nes žmogaus viduriuose krakmolas pavirsta į cukrų, o cukrus drauge su taukais reikalingas yra šilumos ir spėkos prilaikymui. Taigi matome, kad užvis reikalingiausių kūnui dalių cukraus ir krakmolo visiškai nerandame mėsiškuose valgiuose, o vietoje tų daugybę azotinių baltymų, kurių nedaug tesunaudojame.

Čia turiu taipogi pridurti, kad pieniški ir augaliniai valgiai daug mums priduoda energijos, fiziškų ir moralių spė­kų. Prof. Bunge sako, kad tada mūsų raumenis labiau dar­buojasi, kada i juos patenka mažiaus azotinių baltymų, o la­bai daug anglėvandžių ir vandendario, kurie musų raumenyse chemiškai jungdamies pavirsta i glykogeną. Claude’as Bernar- d’as patėmijo, kad žmogui darbuojantis glykogenas nyksta raumenyse. Dabartiniuose laikuose tą pati patvirtino daugu­mas fiziologų. Todėl stipriausieji ir prie darbo patvarus na­miniai gyvuliai, be kurių žmogus negali apsieiti yra visi žolėdžiai. O istorija mums liudija, kad senovėj, kada žmonės labai mažai arba ir visiškai mėsos nevalgė, buvo jie daug už mus tvirtesni ir narsesni. Pakol graikai ir romėnai augali­niais valgiais mito, garsas apie jų darbus skambėjo po visą pasaulį, ir daug didvyrių ir karžygių turėjo tarp savęs. Ne mėsa mito spartiečiai, kada su didžiausiu pasišventimu gynė Termopylių angštumą. Kurs iš musų stipruočių susilygins su senovės graikų atletais, kurie mito vien tik miežių duona ir aliejumi.

Hamalajai, Turkijos laivų darbininkai, yra mūsų gadynėj parvis tvirčiausi. Jie lengvai pakelia 600 — 800 angliškų svarų, o minta vien tik kukurūzų duona, figomis, daktyliais ir kitais vaisiais. Teisingai Sir Wiiiam Fairbairn’as vadina juos stipriausiais visoj Europoj žmonėmis.

Anglai darbininkai, kur labai mėgsta pusžalius beefšteaksus, niekados nesusilygins su irlandiečiais, kurie bulbėmis minta. Ant galo, Lietuvos, Rusijos, Švecijos, Danijos darbininkai, kur medegiškai skursdami, dažniausiai bulbėmis ir javais temaitinasi, yra gan tvirti ir prie darbo pakantrus. O tuo tarpu samoėdai, valgy­dami vien tik mėsą, yra tauta visiškai pakrykusi ir apgai­lėtina.

Daržovės ir vaisiai yra netik sveikiausi, stipriausi bet pigiausi valgiai. Nėra valgio brangesnio už mėsišką. Grudai, kuriais supename prilaidus, pakaktu mums 10 sykių ilgiau negu toji kiauliena, kuri irgi yra labai nesveika ir pavojinga.

Patirta yra Anglijoj, kad žemės sklypas reikalingas vieno jau­čio išmaitinimui, gali javais pramaitinti 15 žmonių per tą patį laiką, arba kitaip sakant jautiena apsieina 15 sykių brangiau. 12 akrų reikalaujame norint mėsa maitintis, o mintant bulbėmis 228 vegetorijonai pra­minta ant to žemės sklypelio, kurio reikalauja vienas žmogus mėsaėdis!!!

Mėsos svaras Lietuvoj apsieina 16 — 20 kap., Vokietijoj 60—120 pfen., ir jos neužtenka per dieną vienam žmogui, o nupirkus už tuos pinigus žirnių, arba išvirus košę visa šeimyna net porą dienų praminta. Taigi mėsa yra brangesnė už javus, augalus mažiausiai 5—8 sykius. „Iš to išeina, sako prof. Forster’is savo veikale „Der Vegetarismus als Grundlage fur ein neues Leben. Leipzig”, kad išsižadėdami mėsos mažiaus išleistumėm pinigų, geriau ir sveikiau mistumėm. Užtat sunkioj mūsų gadynėj kiekvienam darbininkui vaisiai ir daržovės gali suteikti neprigulmybę, nes mažiaus išleisdami ir nieko nekenkdami savo sveikatai, gali ši tą sutaupyti ir taip bedarbėje ne kentėti bado ir už savo būvio pegerinimą ko­voti.

Kai kurie užmetinėja, buk išsižadėjus mėsos išpultu i tą vietą labai daug kitų valgių prikimšti piivą; vaisiai girdi neėsą taip sotus, kaip mėsa. Taip klaidingai sanprotaudami, kai kurie pareidami ant augalinės dietos, valgo iš pradžios per daug, ištempia ir apsunkina pilvą ir sveikatą pažeidžia; o vietoj save kaltinti už savo ligą, pradeda rugoti ant augalų. Neišmintingas aimanavimas! Kaip jau aukščiau parodžiau, augaluose yra visos dalis reikalingos mūsų kūnui ir dargi daugiau negu mėsoj.

Dirstelėkėm galop i žmogaus širdį ir tenai gilume jo jausmų atspėkim, prie ko jis labiau linksta. Kada kraugeringi žvėris išalkę pamato savo auką, atgija: akis jų prašvin­ta ir užsidega, seilės gausiai teka per nasrus ant žemės, visas kūnas susistato, pasišiaušia ir dreba. Laukia jis atsakančios valandos ir užpuls ant nelaimingos aukos. Pasirodo čionai prigimtas žvėries instinktas. Bet argi ir žmogus pamatęs stir­ną, briedi, arba pjauti, turi tą pat] gyvulišką instinktą. Ne, priešingai, džiaukis gyvulio gražumu, jo vikrumu, norės prie jo prisiartinti ir paglostyti.

Bet koks gi yra prigimtas žmogaus patraukimas? Nueikim vasarą i daržą. Matome Įvairiais vaisiais apsunkintus medžius, raudoni obuoliai, žalios grušaitės, slyvai, riešutai ir kiti, kurių vardus sunku išskaityti, trankia mus prie savęs ir tarsi puoton kviečia. Ne vienam pradeda čionai liežuvis burnoj tirpti, veidas prasiblaivo ir prašvinta, o akis, it du ži­bintuvai, užsidega. Tame pačiame darže – miltingos bulbės, ro­pės, burokai, žirniai, pupos auga. Krūtinė mūsų pradeda gi­liau kvėpuoti, širdis labiau tvaksėti, nes sveikas, tyras oras yra pilnas mielo kvapsnio, ir viskas meiliai išrodo. Bėgioja vaikučiai, skina vaisius, renka žiedus ir žaidžia. Žodžiu sa­kant, viskas ramu, meilu.

„Vat teip linksmina dusią, ažu širdies tveria, Kad net, širdžiai apsalus, nekartą dūmojai: Ar miške aš čia stovio, ar danguj, ar rojui?!…”

Žmogus myli augalus, daržoves, nes tarp jų jis paliko sutvertas; rojuj buvo pirmoji jo buveinė. Ir kas rupi vilkui, rainiui, ar gražus daržas ir sultingi vaisiai?!

Gyvuliai nenori ėsti, nei gerti, kas yra jiems kenksminga, ir vien prigimtu palinkimu vedami, atranda sau paskirtą maistą. Vienas tik žmogus yra taip nelaimingas, kad gali neklausyti gamtos balso, gerti ir valgyti kenksmingus gėralus ir valgius, kurie tik jo gomurį erzina ir jo sveikatai kenkia.

Užtat žmogus yra labiau ligotas už gyvulį: gyvuliai gy­vena santaikoj su gamtos įstatymais, žmogus juos labai tan­kiai mindžioja, bet rūstinga gamta nepalieka be atkeršijimo.

Žmogus širdyje neapkenčia užmušinėjimo, kiek galėda­mas nuo to saugojasi ir turi gyvūnų pasigailėjimą. Kad gamta būtų jam paskyrusi mėsą už valgį, mūsų motinos ir se­seris noriai griebtus už peilio ir su pasigerėjimu varvintu kar­veliai kraują, arba vištai sprandą suktu. Paprašykim mūsų mergaičių, ypač su švelnesniais jausmais panikių, kad savą ranka vištą papjautu; greičiau ant visados mėsos išsižadės, negu tokį bjaurų daiktą apsiims: pats užmušimas yra jau prie­šingas aukštesniam žmogaus prigimimui ir jo prakilnesnius jausmus užgauna. Parodykim nekaltam kūdikiui vištą arbą kitą kokį gyvulėlį ir pasisakykim jam pietums juos pjausią, karštos ašaros pradės riedėti per skruostus ir verkdamas pra­šys nedaryti galo. Gamtos balsas prabilsta tame žemiškaja­me angelėlyje kurio jausmo, gyvenimas dar ne spėjo prislėgti ir užslopinti! Reikia priprasti nuo mažų dienų, idant galėti užmušinėti. Ir prie ko žmogus nepripranta?! Vienok proto jėgos ir doriška tokio žmogaus pusė yra labai tamsi, juoda ir žema. Daug galėtumėm tame dalyke privesti liūdnų tarp žmonių apsireiškimų, bet pakaks priminus, kad anglų teisė draudžia visiems mėsininkams būti prisiekusiais teisdariais vi­sose žmogžudystės bylose.

Ypatinga dėmė, kuria atsižymi gyvuliai mėsėdžiai,— tai jų nuožmumas, žvėriškumas. Patyrimas mums nurodo dau­giausiai mėsišką peną esant čia kalią. Aplankykim zoologiš­kąjį daržą, pažvelgkime i dramblį; didelis tai žvėris, bet ra­mus ir meilus. Priešingai, jei prisiartinsime prie liūto arba rainio, patėmysim, jog tai žvėris labai neramus, suerzinti, ku­rie vis draskosi. Kodėl toks didis tarp jų skirtumas?

Jei pikti ir neprieinami šunys bus šeriami augaliniais valgiais — putra, miltais bulbėmis darosi tykus; ir vėl pradėk duoti žalią mėsą, o paversi ji pavojingiausi žvėrį. Net rai­nis, kurs, kaip žinoma yra sunkiausiai prijaukinamas, jei ne gaudams mėsos bus vien tik daržovėmis ir vaisiais maitina­mas, darosi prieinamas ir be baimės galėsime jį glostyti. Maskvoj vienas pirklys užaugino pas save rainių, kurie, it katinai, replinėjo po kambarius, bet užtat niekados nebu­vo ragavę mėsos. Bet ką kenkia mėsos valgymas žmogaus kūnui. Lordas Byronas manė mėsa erzinanti žmo­gaus dirksnius, daranti jį pyktų, priešginiu, nejautriu ir be pasigailėjimo. Dailininkas Fuselli norėdamas pažinti savo vaidintuvėje baisius matymus, valgydavo žalią mėsą. Mat, kaip galvos smegenis pažeidžiama.

Svarstant tuos naujesnius moksliškus atradimus apie mėsos kenksmingą veiksmą mūsų organizme kilsta klausimas: dėl ko gi daugumas mūsų nevengia duoti ligoniams mėsą? Argi gali daugybė klysti ir mus klaidinti taip svarbiame dalykę? Į tai turiu atsakyti, kad ne tenai yra tiesa, kur daugiau balsų, bet ten, kur daugiau patyrimų ir įtikrinančių išrodymų. Tamsioji visuomenė seka nuomonę, kurios laikosi dauguma, užmiršdama, kad mokslas — ne parlamentas, kur balsavimu dalykai sprendžiama. Istorija mums liudija, kad visos prakilnesnės stumiančios žmoniją pir­myn mintis, ne tiktai nebūdavo šviesesnės visuomenės priim­tos, bet dargi dažnai trukdamos ir persekiojamos. Neretai Mokslo Akademijos ir draugijos svarbiausiuose dalykuose baisiai klysdavo, taip jog vienas mokslininkas galėjo ištarti: „les savants par brėvet sont les ennemis nes de progrės de ia vėritė”, t. y. patentuoti mokslavyriai yra prigim­tais mokslo progreso priešais. Abejojančiam apie to išsireiškimo tei­singumą vien tik patarčiau atskleisti kultūros ir žmonių plėtojimosi istoriją, ir ten keletą puslapių perskaityti. Bet antrą pusę vertus, ir mūsų gadynėj randasi daugybė gydytojų, kurie rimčiau tyrinėdami žmogaus prigimimą, virsta karštais augalinio maisto pasekėjais.

Didesniuose miestuose tveriasi draugijos, pasiryžusios ko­voti prieš mėsišką dietą. Ko ne kiekvienoj kalboj yra išduo­dami laikraščiai, vegetarionų organai, kurie stengiasi supa­žindinti visuomenę su savo naujesniaisiais patyrimais. Kas kartą randame didesnį profesorių skaičių, uolių naujosios dietos apgynėjų, kurie karštais žodžiais mokiniams įkvepia savą­sias idėjas. Graži tat ir šviesi ateitis yra pranašaujama vegetarianizmui, bet taipogi dar ilga ir sunki kova. Teisybė stos čia į kovą su didžiausiu savo priešu — žmonių širdyse įsikerėjusiu įpratimu, kurs kuo tankiausiai apakina žmogaus protą.

Baigdamas šį straipsnelj, noriu dar trumpai atsakyti į vieną labai prasiplatinusį užmetimą: dėl ko žmogus be mėsos jaučiasi alkanu ir silpnu? Jeigu tas užmetinėjimas ką nors reikštu, turėtumėm prisipažinti ir morfinos dėl kūno reikalingumą, nes ir morfinistai aimanuoja, buk be morfinos negali apseiti, esą be jos apsilpnintais ir alkanais nors būtų sočiau­sius pietus suvalgę. Reikia atskirti paprotį nuo prigimto rei­kalo. Mėsa paliko daugumui papročiu, o žinomu yra daiktu, kad nepatenkinę savo įpratimų jaučiame silpnumą ir nesmagumą. Panašų silpnumą patyria savyje pipkininkai ir girtuok­liai. Argi iš to turime sanprotauti apie taboko ir degtinės reikalingumą. Anaiptol, užduotis mūsų yra pergalėti ir išrauti piktus ir kenksmingus papročius.

Turiu čia dar pridurti apie kai kuriuos šių išrodinėjimų silpnumus: negalima trumpais žodžiais giliai ir išsemančiai iš­dėstyti dalyko, apie kurį išpultu visą tomą prirašyti. Kai kurios pusės palytėtos paviršutiniai, o apie kitas nei nebuvo minėta kaip antai: apie vaisius ir augalus iš atžvilgio į žmo­gaus evoliuciją. Taipogi nebuvo nei žodžio tarta apie istoriškąjį vegetarianizmo plėtojimosi, kaipo moksliškos sistemos. Nepaliečiau taipogi nei daugybės kitų užmetinėjimų. Neslepiu čia didžio vegetarionams prielankumo, bet nenoriu būti vien­pusišku ir kraštutiniu: nestygauju kiekvieną mėsos kąsnį jau esant nuodais, bet sakau: mes perdaug jos val­gome ir tas yra mūsų ligų ir nelaimių priežastimi. Man ding, valgydami mėsos mažiaus, arba ir visiškai jos išsižadėdami, būtumėm sveikesni, vikresni ir prie darbo paslankesni.

Pasidalinkite su kitais!

DALINTIS