Gyvenimas yra toks trumpas ir greitai bėgantis, o mirtis tokia netikėta ir negailėstinga, kad reikia gyventi ir džiaugtis viskuo aplink čia ir dabar. Kas žino ar pamatysime rytdienos aušrą?
Visi yra lygūs prieš moterį su dalgiu: ir vargšas, ir turtuolis. Mirtis – kiekvienam labai nemalonus siurprizas… Šis pasakojimas apie karalių Suleimaną padės išmokti vertinti gyvenimą ir kiekvieną likimo dovanotą dieną!
Gulėdamas mirties patale, sultonas Suleimanas Didysis pakvietė kariuomenės vadą, kad pranešti jam apie savo 3 pomirtinius norus:
- Valdovas pareiškė: — Noriu, kad mano karstą neštų patys geriausi Osmanų Imperijos gydytojai.
- Antrasis jo pomirtinis noras: — Noriu, kad kelias, kuriuo nešite mano karstą, būtų nusėtas auksu ir brangakmeniais.
- O taip pat sultonas norėjo: — Noriu, kad karste mano delnai būtų atversti į viršų ir juos matytų visa minia!
Kariuomenės vadas buvo šokiruotas to ką išgirdo. Jis paprašė paaiškinti tokių norų priežastis, į ką Suleimanas Kanuni atsakė:
« Tegul patys geriausi gydytojai neša mano karstą ir tegul visi pamato, kad net patys geriausi gydytojai yra bejėgiai prieš mirtį.
Nuklokite kelia mano uždirbtu auksu ir brangakmeniais, tegul visi mato, kad turtas įgytas šiame gyvenime, šioje žemėje ir lieka.
Tegul visi mato mano rankas ir suvokia paprastą tiesą: Netgi viso pasaulio valdovas — sultonas Suleimanas Kanuni — išeina iš šio gyvenimo tuščiomis rankomis ».
Viskas praeina, todėl geriau rinkti turtus ne tik čia — Žemėje, bet ir ten, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevogia. Kas bebūtum, svarbiausia – būti Žmogumi. Ar sutinkate? Tuomet pasidalinkite šia paprasta išmintimi su savo draugais ir artimaisiais!
Pasidalinkite su kitais!
