Būna dienų, kai pradedi stipriai pykti ant artimųjų. Jie tokie, anokie – nei padeda, nei gražaus žodžio pasako, gėlių neatneša ir, iš viso, niekuo nesirūpina, o visus rūpesčius užkrauna ant manęs, vargšės, vienos. Nuoskauda susipina su pykčiu, apsimuturiuoja susikaupusiu nuovargiu, ir visas šitas įjautrintas kunkulas, t.y. aš, nulenda kur nors į kamputy ir pradeda gailėti savęs, tarsi būtų vargingiausia pasaulyje, visų pamiršta blusa.
Ir atrodo, tada laikykitės visi skriaudėjai, nepelnytai mane kankinę, tik prieisite arčiau – visą teisybę išsakysiu, visas jūsų klaidas nurodysiu, visus prasižengimus suskaičiuosiu ir akmenyje iškalsiu, kad, ginkdie, niekada nepamirštumėte savo nuodėmių, jaustumėte amžiną gėdą, bei atgailaudami mane, tokią nuskriaustą, ant rankų nešiotumėte.
Sutinku, gal ir per daug patoso pirmose pastraipose, bet būtent tokiu ritmu kartais uždainuoja jausmai ir mintys ir tada nebūna nei juokinga, nei perdėta, o visa realybė atrodo iš tiesų žiauriai juodai.
Anksčiau eidavau ir būtinai su visais artimaisiais turėdavau išsiaiškinti ir išsibarti. Norėdavau, kad jie suprastų, kokie būna neteisingi ir nejautrūs mano atžvilgiu. Bet šį kartą sustabdžiau save. Gi ne veltui tiek seminarų ar lekcijų klausyta apie vyrų ir moterų santykius, apie meilę sau ir panašius dalykus. Šį kartą, kažkokio nušvitimo dėka, šiek tiek pakeičiau įsisenėjusį scenarijų.
Pirmiausiai įkalbėjau savo pyktį truputį palaukti su pasiruoštu monologu ir nusprendžiau išsimiegoti. Susikaupęs nuovargis niekada nebuvo geras patarėjas santykių klausimais, todėl norėdama realiai įvertinti savo savijautą, pirmiausiai nusprendžiau nors kiek pailsėti.
Po poros valandų miego, smegenyse kiek pašviesėjus, supratau labai aiškią tiesą – aš vėl pamiršau pasirūpinti pati savimi!
Pasikeitus gyvenimo ritmui ir padaugėjus atsakomybių – puoliau stačia galva ir, be akimirkos poilsio, užsisukau amžinai banaliame rate – vaikas, darbas, namai, vyras. Visais pasirūpink, apie visus pagalvok, dėl visų save apkaltink, nes kas gi kitas kaltas, jei vyras neprivalgęs, vaikas neišmiegojęs, o namai nesutvarkyti? Taip, taip – tai aš. Vienintelė ir nepakartojama pasaulio gelbėtoja.
Ir staiga prisiminiau tą amžiną tiesą, kurią mielai pasakodavau savo draugėms ištikusioms tų pačių bėdų – niekas kitas neprivalo tavimi pasirūpinti taip, kaip tu pati. Niekas kitas ir negali tavimi pasirūpinti taip, kaip tu nori, nes dažniausiai, ir pati nežinai, ko tu iš tiesų nori, nes apie tai nesuteiki sau laiko net pagalvoti.
O tada, daug lengviau išsikelti kalną lūkesčių artimiesiems – neva, jie turi patys susiprasti, ko man reikia ir kaip aš norėčiau, kad būtų ir tai daryti nuolankiai, su šypsena veide ir prašyti dar. Deja. Taip nebūna.
Biblijoje rašoma, kad reikia mylėti kitą taip, kaip nori, kad tave mylėtų. Jeigu būtų kur nors užrašyta moterų biblija, tai joje ši tiesa turėtų skambėti taip: „Mylėk save taip, kaip norėtum, kad kitas tave mylėtų.“
Nori gėlių? Nusipirk sau gėlių. Nori dovanų? Nusipirk sau dovanų. Nori, kad kas nors tave palepintų? Lepink pati save. Taip, ir tiktai taip, suprasi, kas tau pačiai patinka, taip, ir tiktai taip, tavo artimas žmogus pastebės, kas tau patinka, kuo tu mėgaujiesi ir kaip save malonini. O toliau, jei jau jis tave myli, jis irgi suteiks tau malonumo tais būdais, kokius tu pati naudoji. O jei ne – čia jau atskira tema.
Taigi, dabar, atėjus pykčio metui, kai visi aplink atrodys nedėkingi, nepateisinantys vilčių ir besielgiantys neteisingai, svarbiausia prisiminti aiškų ir paprastą signalą – pamiršau ir nuvyliau pati save, nepasirūpindama savo poilsiu, džiaugsmu ir malonumais. Ir nesvarbu ar namuose betvarkė, ar vaikas kiek irzlus, o vyras trečią dieną valgo koldūnus. Dabar svarbiausia – aš.
O jei atsigavus kelios nuoskaudos dar bus likę, geriausiai jas išsakyti ramiais nervais ir taikiu tonu.
Pasidalinkite su kitais!
