Vienas žmogus viešai įžeidinėjo išminčių:
– Tu bedievis! Girtuoklis! Ir dar vagis, ko gero!
Išminčius tylėjo ir tik šypsojosi.
Gražiai apsirengęs jaunuolis, stebėjęs šią sceną, paklausė išminčiaus:
– Kodėl tu pakenti tokius žodžius? Negi jie tavęs neskaudina?
Išminčius vėl nusišypsojo ir atsakė:
– Einam su manimi.
Ir nusivedė jį į savo varganą būstą. Uždegė balaną ir ėmė raustis skrynioje, kurioje rado sudriskusį chalatą. Išminčius metė jį jaunuoliui ir tarė:
– Apsivilk, jis tau bus kaip tik.
Jaunuolis apžiūrėjo chalatą ir pasipiktino:
– Kuriam galui man šios nešvarios draiskanos? Aš, atrodo, normaliai apsirengęs, o tu, ko gero, visai nuprotėjai! – ir metė chalatą atgal.
– Na, matai, – tarė išminčius, – tu pasibjaurėjai nešvariais skarmalais. Lygiai taip pat ir aš nenorėjau susitepti bjauriais žodžiais, kuriuos į mane svaidė tas žmogus.
Jeigu jus skaudina įžeidimai – vadinasi, jūs apsivelkate skarmalais, kuriuos jums meta į veidą.
Pasidalino Jonis Duona
Pasidalinkite su kitais!
