Sena kinietė turėjo du didelius puodus, kuriuose, pakabintuose ant naščių, nešiodavo vandenį. Vienas puodas buvo įskilęs, todėl iš jo nuolat sunkėsi vanduo. Kai moteriškė grįždavo į namus nuo upelio, kur sėmė vandenį, sveikasis puodas būdavo pilnutėlis, o įskilęsiame likdavo vos pusė vandens.
Ir šitaip kas dieną ištisus du metus – moteris parsinešdavo namo tik pusantro puodo vandens. Savaime suprantama, sveikasis puodas didžiavosi savo pasiekimais, o įtrūkęs gėdijosi savo netobulumo ir sielojosi, kad padaro tik pusę to, ko iš jo laukiama. Tuos du metus jautęsis beviltišku nevykėliu vieną gražią dieną upelio pakrantėje jis kreipėsi į moterį.
— Labai apgailestauju, kad iš mano įskilusio šono nuolat varva vanduo, kuomet neši mane namo, — pasakė puodas.
Senyva moteris nusišypsojo ir tarė:
— Ar nepastebėjai, kad toje kelio pusėje, kur būni tu, žydi nuostabios gėlės? Kito puodo pusėje tokių nėra. Taip yra todėl, kad aš puikiai žinau apie tavo defektą, ir pakelėje pasėjau gėlių sėklas, kurias tu laistai, kuomet keliaujame į namus. Pastaruosius du metus galėjau skinti šias nuostabias gėles ir puošti jomis stalą. Jei tu nebūtum toks, koks esi, šis grožis nepuoštų mano namų.
Visi turime specifinių trūkumų. Bet šios ydos ir „plyšiai“ praturtina mūsų gyvenimą, padaro jį įdomesniu. Tiesiog reikia priimti kiekvieną asmenybę tokią, kokia ji yra, ir įžvelgti joje gera.
Brangūs mano draugai, turintys „plyšių“ bei spragų! Linkiu jums geriausios dienos ir nepamirškite pasimėgauti jūsų kelio pusėje žydinčių gėlių aromatu. Nepagailėkite kelių minučių pasiųsti šią žinutę tiems, kurie taip pat turi savo įskilusią pusę….ir Dievas žino, kiek mūsų tokių yra…
Kinų išmintis
Pasidalino Dhirašanta Goswami
Pasidalinkite su kitais!
