Kelias link jūros

0
650

Viename mažame kaimelyje gimė berniukas. Jis leisdavo savo dienas beprasmiškai, mechaniškai ir monotoniškai. Lygiai taip pat kaip ir visi kiti to apmirusio kaimelio gyventojai. Jie neturėjo visiškai jokio supratimo apie tai, ką daryti su savo gyvenimu. Ir vieną naktį berniukas susapnavo jūrą. Nei vienas iš kaimelio gyventojų nei karto nebuvo matęs jūros. Todėl nei vienas negalėjo patvirtinti, kad kažkur pasaulyje egzistuoja toks bekraštis vandens telkinys.

Jaunuolis sumanė keliauti ieškoti jūros, kurią susapnavo. Visi kaimelio gyventojai pradėjo sukioti pirštą prie smilkinio ir išvadino jį bepročiu. Tačiau vaikinas nekreipdamas į nieką dėmesio, leidosi į kelią ir ilgai keliavo, kol priėjo kelio išsišakojimą. Čia jis pasirinko tą kelią, kuris ėjo tiesiai. Ir per keletą dienų jis pasiekė kaimelį, kur žmonės gyveno ramų ir aprūpintą gyvenimą. Kai jaunuolis pasakė, kad keliauja svajodamas rasti jūrą, kaimelio gyventojai pradėjo jį įtikinėti, kad jis bereikalingai švaisto laiką ir kad jam geriau bus pasilikti šiame kaimelyje bei gyventi taip pat laimingai kaip ir jie.

Keletą metų jaunuolis gyveno apsirūpinęs ir nematė vargo. Tačiau vieną naktį jis vėl susapnavo jūrą ir prisiminė apie savo neišsipildžiusią svajonę. Vaikinas nusprendė palikti kaimą ir vėl leistis į kelią. Su visais atsisveikinęs jis grįžo prie takoskyros ir šį kartą nuėjo kita kryptimi. Keliavo ilgai, kol priėjo didelį miestą. Susižavėjęs miesto didybe ir įvairove, nusprendė pasilikti ten. Mokėsi, dirbo, linksminosi ir su laiku visiškai pamiršo apie savo kelionės tikslą.

Tačiau po keleto metų, netikėtai, sapne jis vėl pamatė jūrą. Ir pagalvojo, kad jeigu jis neįgyvendins savo jaunystės svajonės, tai gyvenimas praeis veltui. Todėl vėl grįžo prie takoskyros ir pasirinko trečiąjį kelią, kuris atvedė jį į mišką. Nedidelėje miško pievelėje vyras pamatė namelį, o šalia jo, jau ne jauną, bet nuostabią moterį, kuri džiaustė skalbinius. Moteris pasiūlė pasilikti su ja, nes jos vyras išėjo į karą ir negrįžo. Vyras sutiko.

Daug metų jie pragyveno laimingai, išaugino vaikus. Bet vieną dieną, jau sulaukusį senyvo amžiaus vyrą, aplankė tas pats sapnas apie jūrą. Jis viską paliko su kuo buvo susijęs tiek daug metų. Grįžo į takoskyrą ir leidosi į paskutinį kelią, iki šiol jam nežinomą, labai vingiuotą ir akmenuotą. Jis keliavo sunkiai ir ėmė galvoti, kad greitu metu visai neteks jėgų.

Priėjęs aukšto kalno papėdę, senolis nusprendė pakilti į kalną su viltimi, nors iš tolo pamatyti jūrą iš savo sapnų. Per keletą valandų paskutinėmis jėgomis jis pasiekė kalno viršūnę. Prieš jį atsivėrė neaprėpiami toliai: senolis pamatė savo takoskyrą, ir kaimą, kurio gyventojai gyveno viskuo aprūpinti, ir didelį miestą, ir moters namelį miške, su kuria pragyveno daug laimingų metų. O tolumoje, horizonte jis pamatė žydrą, beribę jūrą.

Ir prieš tai kaip sustojo jo išsekusi širdis, susijaudinęs senolis apgailestaudamas su ašaromis akyse pastebėjo, kad visi keliai, kuriais jis keliavo, vedė prie jūros. Tačiau jis nei vieno kelio nepraėjo iki galo.

Pasidalinkite su kitais!

Parašykite komentarą

Please enter your comment!
Please enter your name here