Pyktis – trečiasis žmogaus priešas, kuris turi kelis pasireiškimo būdus. Vyrams įprastai tai būna įniršis, o moterims – įsižeidimas, nuoskauda, liūdesys.
Įniršis, įžeidumas, liūdesys – visa tai yra pykčio apraiškos. Jos atsiranda, kai niekam nereikalingos žmogaus geismo bei godumo energijos pradeda kauptis ir imti viršų. Ar kažkam reikalingas mūsų geismas ir godumas? Ne. Žmonėms reikia meilės ir nuoširdumo – visiškai priešingų dalykų.
Kuo daugiau geismo, tuo mažiau meilės, kuo daugiau yra išnaudojamas kitas žmogus, tuo mažiau juo yra rūpinamasi. Pavyzdžiui, pavydas – tai yra išnaudojimas. Taip pat kaip ir prisirišimas – „Be manęs neik“, „Kuom užsiiminėji?“, „Kam nusišypsojai?“ – visa tai yra prisirišimas, tai yra žmogaus kankinimas ir eksploatacija. Tokie dalykai kankina artimą žmogų, priverčia jį kankintis būnant šalia mūsų.
Iš kur atsiranda pyktis?
Nepatenkinti geismas ir godumas kyla iš dviejų apatinių psichinių centrų, kadangi geismas gyvena pačiame žemiausiame – lytinių santykių – centre. Gaktos srityje yra švelnaus, arba moteriško sekso centras. Moterims yra reikalingas švelnus seksas, o vyrams – grubus, todėl moterims neužtenka tik pasimylėti, taip pat joms reikia ir glamonių, dėmesio. Grubus seksas yra tiesiog lytinis aktas.
Šiame centre be sekso dar yra godumas, ir tai yra susiję dalykai, kadangi tam, kad moteris galėtų atsiduoti švelniam seksui, ji turi jausti komfortą – kad aplink būtų gražu, lova būtų patogi, aplinkui gėlės ir kiti romantiški dalykai. Tik taip moteris pasiekia pasitenkinimą lytiniuose santykiuose. Todėl tam, kad suteikti moteriai pasitenkinimą, reikia daug dirbti, kai tuo metu vyrų pasitenkinimui to visiškai nereikia.
Jei geismas yra labiau vyrų priešas, tai godumas – moterų, o pyktis – abiejų, tik skirtingai. Taigi, neišnaudota geismo bei godumo energija kyla į viršų per nosies sritį, centrą, kuris yra tarp akių ir yra susijęs su valia.
Kas vyksta kai žmogus supyksta?
Kai žmogaus valia yra nepatenkinta, jis supyksta, susiraukia jo akys, tai matosi vos žvilgtelėjus. Tuomet kyla psichinės energijos pliūpsnis, kuris užgožia žmogaus intelektą. Pykčio metu žmonės nesupranta, kad jie nesiorientuoja esamoje situacijoje.
Pyktis labai įdomiai veikia žmones. Pirmasis jo efektas pasireiškia tuo, kad žmogus žūtbūt nori įrodyti savo tiesą, nors net nežino, teisinga ji ar ne. Tai trunka iki 10-15 minučių ir tuo metu kitas žmogus yra skaudinamas.
Kadangi pyktis turi hipnotizuojančių savybių ir gali persiduoti kitam, nevertėtų žiūrėti į to žmogaus, kuris pyksta, akis. Geriausia išeitis būtų rasti pretekstą kuriam laikui išeiti, kad nebūti su juo vienoje patalpoje, pavyzdžiui pasakyti “Ar galėtum šiek tiek palaukti, nueisiu į tualetą“. Po kurio laiko žmogus aprims.
Bet antras pykčio efektas yra kur kas baisesnis, nei pirmas, nes lieka ilgiems metams atmintyje. Kai žmogus supyksta ant kažko, jis nustoja matyti gerus dalykus, susijusius su tuo žmogumi – gerus prisiminimus, charakterio savybes.
Kai žmogus supyksta ant kažko, jis nustoja matyti gerus dalykus, susijusius su tuo žmogumi – gerus prisiminimus, charakterio savybes.
Ir pamatyti tai vėl jis galės tik tada, kai pradės atgailauti – tuomet jam grąžinama atmintis apie artimo žmogaus geras savybes. Pyktis akimirksniu gali sugriauti viską, kas gera.
Šis priešas yra blogesnis nei geismas ar godumas, nes jis iš tiesų gadina gyvenimą bei viską sugriauna. Žmonės skiriasi ne dėl godumo ar geismo, o dėl pykčio – šeimą jis sugriauna taip paprastai, lyg tai būtų kortų namelis.
Kai žmonės pradeda pyktis, jie liaujasi matyti gerus dalykus vienas kitame, ir tik po daugelio metų susimąsto, kad, iš tiesų, tas žmogus buvo geras, tik jie to nesuprato. Pyktis arba įsižeidimas, nuoskauda (tai yra tas pats), veikia per valios centrą, esantį tarpuakyje, ir nebeleidžia matyti geras žmogaus savybes, yra visiškai prarandamas sugebėjimas mąstyti pozityviai.
Supykus reikia per atmintį stengtis prisiminti, kad tas žmogus geras, turi gerų savybių, tačiau galbūt suklydo ar vienas kito nesupratote, todėl neverta pykti.
Parengta pagal Dr. O.G.Torsunovo paskaitą
Pasidalinkite su kitais!
