Vienas karalius turėjo artimą draugą, su kuriuo kartu užaugo. Tas draugas nagrinėdamas bet kokią situaciją, kokia tik būtų atsitikusi jo gyvenime, ar ji būtų pozityvi ar negatyvi, turėjo įprotį, sakyti: „Tai labai gerai!”.
Kartą karalius buvo išvykęs medžioti. Draugas dažnai paruošdavo karaliui ginklus. Akivaizdu, kad jis padarė kažką neteisingai ruošdamas vieną iš šautuvų. Kada karalius paėmė šautuvą ir iššovė, jam nutraukė didelį rankos pirštą. Įvertindamas situaciją draugas kaip visada sušuko:
– Tai labai gerai!
Į tai karalius atsakė:
– Ne, tai nėra labai gerai! – ir įsakė išsiųsti savo draugą į kalėjimą.
Praėjo metai. Karalius medžiojo apylinkėse kur pagal jo supratimą, būti visiškai saugu. Tačiau pasirodė kanibalai ir paėmę jį į nelaisvę, atvedė į savo kaimą kartu su visais kitais. Jie surišo karaliui rankas. Atnešė krūvą malkų, įrengė stulpą ir pririšo karalių. Kada jie atėjo arčiau, kad uždegti ugnį, pastebėjo, kad pas karalių ant rankos nėra didžiojo piršto. Pagal savo tikėjimą, jie niekada nevalgė to, kuris turėjo kažkokį kūno negalavimą. Todėl atrišo karalių ir jį paleido.
Grįžęs namo karalius prisiminė tą įvykį, kai jis neteko piršto ir pajuto sąžinės graužatį, dėl to kaip jis pasielgė su savo draugu. Karalius iš karto nuvyko į kalėjimą, norėdamas su juo pakalbėti.
– Tu buvai teisus, – pasakė karalius, – tai buvo labai gerai, kad aš likau be piršto.
Karalius papasakojo viską kas su juo atsitiko.
– Aš labai gailiuosi, kad pasodinau tave į kalėjimą, iš mano pusės tai buvo blogas poelgis.
– Ne, – pasakė jo draugas, – Tai labai gerai!
– Ką tu sakai? Argi tai gerai, kad aš pasodinau savo draugą visiems metams į kalėjimą?
– Jeigu aš nebūčiau buvęs kalėjime, tai aš būčiau buvęs ten su tavimi.
Pasidalinkite su kitais!
